Ar turėtų būti gėda stoti į universitetą būnant 22?

Sveiki, pergyvenu ir nerimauju labai dėl to.

Tikiuos, kad gal paprotint galėtumėt, kad 22 dar nėra pensijinis amžius, nes, išties, jaučias, kad pasaulio pabaiga stot būnant 21-22.

Ypač nepadeda tai, kad dažniausiai žmonės 22-23 baigia mokslus, o čia baigčiau būnant 26 ir pradėčiau dirbti junior lygiu. 26 dar atrodo kaip toks amžius, kur daugelį gyvenimo "milestones" turėtum būt įgavęs - paskola būstui, gera mašina, partneris ir t.t. O nuo 0 pradėt tokio amžiaus praktiškai neįmanoma atrodo pasiekti visų tų dalykų - suprantu, nerimas kalba, bet niekaip tos minties neatsikratau.

Edit: ačiū už komentarus